Aš, gamta ir noras pamatyti dar daugiau. Ir vėl keliauju vienas, ir vėl mėgaujuosi laisve. Esu pats sau vadovas. Kur noriu sustoju, kur noriu skubu. Priimu visus sprendimus pats. Esu atsakingas tik už save. Jaučiuosi puikiai. Galvoje įvairiausios mintys, o čia pat dar vienas automobilis su dar viena nauja istorija. Prie manęs sustoja porelė iš Čekijos – Pavlina ir Ondrej. Su jais nusprendžiu pasiekti Selfoss miestelį. Važiuojant užmezgame labai įdomų ir linksmą pokalbį. Važiuojame su sena, bet dar puikiai traukiančia senute „Mazda“. Pavlina patikina, kad su šiuo automobiliu įveikė beveik visą Islandiją, o nuomos kaina buvo itin maža. Su Pavlina radome daug bendrų temų, kadangi dirbame toje pačioje sferoje – kūriame grafinį dizainą. Besišnekučiuodami įveikiame vaizdingą atstumą. Nuo didžiausių šlaitų nušliaužę milžiniški akmenys atrodo įspūdingai, o spalvų kontrastas tarp tamsiai žalios ir juodos tiesiog džiugina mano akį. Pasiekę Selfoss miestelį atsisveikinu su Pavlina ir Ondrej. Jie suka priešingu keliu. Mano tikslas pasiekti „Seljalandsfoss“ krioklį ir ten praleisti naktį.

Praeinu visą Selfoss miestelį, apžiūrinėju kiekvieną kampą. Miesto pabaiga, o tai reiškia kylantį nykštį į viršų. Ilgai laukti netenka, kai prie manęs sustoja dar vienas automobilis. Metu kuprinę į bagažinę, ir šoku į vidų. Už vairo vietinis islandas, kelionės metu ypač norėjęs kalbėtis politinėmis temomis. Kadangi jis suko į priešingą pusę, mane paleidžia vidurį greitkelio. Atsistojęs linguoju ir susistabdau dar vieną automobilį. Šį kart už vairo Hans iš Danijos ir Sabbi iš Islandijos. Pagyvenusi porelė atrodo laimingi. Važiuodami man pasakoja apie Islandijos grožybes. Pakeliui matome Eyjafjallajökull ugnikalnį, dėl kurio 2010 metais Europą ištiko „pelenų krizė“. Tokio galingo pelenų debesies Europa nematė nuo Antrojo pasaulinio karo. Daugiau kaip mėnesiui buvo paralyžiuotos beveik visos Europos avialinijos, atšaukta daugiau nei 100 000 skrydžių, nukentėjo beveik 8 milijonai keleivių. Čia pat stūkso Hekla ugnikalnis. Jo aukštis 1 491 metrų virš jūros lygio. Hekla yra vienas aktyviausių Islandijos ugnikalnių, nuo 874 metų įvyko virš 20 išsiveržimų. Viduramžiais islandai ugnikalnį vadino „Vartais į Pragarą“. Labiausiai bijoma, jog nuspėti šio ugnikalnio elgseną yra labai sunku, o ir patys išsiveržimai gali trukti nuo kelių dienų iki kelerių metų. Na, kol kas džiaugiuosi, kad viešėdamas Islandijoje neteko išgirsti pavojaus sirenų. Įveikiame miestelį, po miestelio, kol galiausiai viename tenka išsiskirti. Kelionė su Hans ir Sabbi buvo itin maloni ir jauki. Iki tikslo liko visai nedaug.

Seljalandsfoss krioklys

Šok į vidų! Linksmu balsu man taria vietinis islandas vardu Birgir. Kelionė su Birgir buvo labai įdomi. Sužinojau daug įdomių dalykų apie Islandiją. Mat šone esančiose Vestmanaejaro salose yra miestas, kuriame įsikūręs vienas didžiausių žvejybos uostų Islandijoje. Įdomiausias dalykas tai, jog šiose mažose saloje taip pat egzistuoja ugnikalniai. Vienas jų buvo išsiveržęs, todėl visi gyventojai turėjo palikti salą laivais ir persikelti į pagrindinę Islandijos dalį. Taip besikalbant prieš mano akis išdygsta dar vienas nuostabaus grožio reiškinys. Atrodytų tiesiog iš niekur atsiranda ramioje islandiškoje lygumoje šis nuo 60 metrų aukščio uolos nusileidžiantis krioklys. Jį supa lygumos ir labai švelnus kalnų paveikslas horizonte. Didingas Seljalandsfoss krioklys yra Seljalandsa upėje, esančioje pietryčių Islandijos pakrantėje. Atsisveikinęs su Birgir einu pasigrožėti šiuo gamtos kūriniu. Įvairiuose interneto tinklapiuose keliautojai dalinasi įspūdžiais, pasakodami apie stebuklingą šio krioklio grožį ir galimybę apeiti jį visą aplinkui. O, taip! Dievinu šį vaizdą. Iš aukštai krentantis vanduo, milžiniški vandens purslai ir mažas takelis norintiems pajusti šio krioklio didybę. Užsimetu gaubtuvą ir lendu po juo. Eidamas patiriu gaivų ir švelnų dušą. Čia visiškas rojus! Dėmesio tikrai vertas pasivaikščiojimas slėniu aukščiau palei upės srovę. Vos už pusės kilometro atrasite siaurą ir vaizdingą kanjoną ir į jį krentantį Gljúfurárfoss arba kitaip dar vadinamą Kanjono upės krioklį. Čia pat ir statau palapinę įsikūrusiame kempinge. Užbėgu į registratūra pasiklausti įdomumo dėlei kainų. Jos siekia 7 eurus už naktį. Kadangi savo kelionėje nemėgstu išlaidauti, palapinę pasistatau nemokamai. Prigulu ir tiesiog mėgaujuosi šia akimirka. Laikas miegoti. Vis dar šviesu. Šviesu visą naktį. Islandijoje nėra nakties. Atsikeliu 2:00 valandą nakties – šviesu. Atsikeliu 4:00 valandą – šviesu. Jau rytas, laikas keltis, vis dar šviesu.

Skogafoss krioklys

Užsiverdu vandens. Pasidarau arbatos ir papusryčiauju. Palapinė supakuota, laikas leistis į kelią. Sustoju tranzuoti. Sėkmingas rytas, ir po kelių minučių sustoja dar vienas automobilis. Sveikinuosi su vokiečiais Silke ir Mathias. Kadangi Skogafoss krioklys vos už 28 kilometrų, nespėjame apie daug ką pabendrauti. Pasidaliname įspūdžiais, mėgaujamės kalnų vaizdais drauge. Už lango matau nepaprasto grožio vaizdą – taip, tai Skogafoss krioklys. Tai žinomiausias ir lankomiausias krioklys Islandijoje. Jo grožis išties stulbina. Vanduo krenta nuo 61 metro aukščio ir pavirsta purslų siena. Saulėtomis vasaros dienomis čia galima stebėti įspūdingo grožio vaivorykštes. Stebiu jas! Ir taip gera. Norisi pabūti čia. Užlipu į viršų įrengtu taku. Nuo čia atsiveria dar viena įspūdinga panorama, o prieš akis stūkso ryškiaspalvė vaivorykštė. Jis atsiranda ir pradingsta. Vaizdas nepakartojamas. Nusileidęs į apačią padarau kelias nuotraukas ir judu kelio link. Vos kelios akimirkos ir prie manęs sustoja dar viena porelė iš Vokietijos – Yvonne ir Andre. Važiuodami kalbamės apie Islandiją, mat jie čia jau antra savaitė, todėl tikrai turi ką patarti. Yvonne su Andre ypač mėgsta alpinizmą ir kopimą. Tad beveik visą laiką, išsirinkę tinkamą maršrutą, keliauja po Islandijos kalnus. Pasiekiame Vik miestelį. Atsisveikiname. Lekiu pažiūrėti juodojo smėlio paplūdimių.

Gyvenime esu matęs tik normalios spalvos paplūdimius. Islandija – nepaprasta šalis. Pirmiausiai dėl to, jog tokio kraštovaizdžio niekur nesu matęs. Juodi paplūdimiai, šone kalnai, kitame lygumos, o dar prieš akis milžiniškas vandenynas. Čia pat stūkso didžiulis šlaitas, kuris savo didžiu užgožia šį mažą ir jaukų miestelį – Vik. Įžvelgiu kelią, tad nusprendžiau užpėdintį į viršų. Sunki kuprinė, mažai vandens likučių, tačiau buvo verta. Nuo viršaus atsiveria nepaprasto grožio panorama į skirtingas Islandijos puses. Pasisukus į vieną, matai snieguotas kalnų viršūnes, kitame ilgą ir besitęsiantį juodą paplūdimį, dar kitame didingas vandenynas, su skraidančiais Pufinais. Vaizdai užgožia kvapą. Ganosi tik avys, o žmonių – 0. Tokios akimirkos padaro gyvenimą spalvingesniu. Džiaugiuosi ir vėjo pučiamas linguoju krašto link. Apačioje matau skruzdėliukus – tai žmonės, vaikščiojantys paplūdimyje.

Vaizdai viršūje

Grįžtu atgal. Einu ištryptu piemenų takeliu. Vėjas didžiulis. Tenka retkarčiais sustoti, nes toks jausmas, kad bet kurią sekundę galiu skristi į apačią. Grįžęs į Vik miestelį sutinku 3 tranzuotojas iš Ispanijos. Pasidaliname įspūdžiais, kelionės planais. Laikas judėti toliau. Laikas pamatyti Islandijos ledynus. Sustojęs tranzuoti praleidžiu apie 20 minučių, kai prie manęs sustoja automobilis. Už lango šypsosi Monika iš Brazilijos ir Sam iš Anglijos! Trečioje dalyje skaitykite įspūdžius, kai mus gaudė policija, žygį ledynų link, taip pat netikėtas lietuvio sutikimas ir pirmas galingas lietus, kuris mane pavertė šlapiu per minutę!

Autostopu per Islandiją. Įžengiau į ugnies ir ledo žemę.

Pufinai