Pirmoji dalis / Antroji dalis

Trečioji ir kol kas paskutinė “Nuostabios vietos esančios Europoje” dalis. Šį kart dar 10 vietų, kurias per savo gyvenimą būtina aplankyti. Tad ilgai netuščiažodžiaujant linkiu gero skaitymo ir prieš jūsų akis dar dešimt skirtingų šalių, kuriuose yra nuostabios vietos!

Jökulsárlón, Islandija.

Dar viena įspūdinga vieta nuostabioje Islandijoje. Čia yra visko, o šį kart siūlau pamatyti Jökulsárlón ežerą. Tai yra pats giliausias Islandijos ežeras, kuris žavi savo originaliu kraštovaizdžiu. Jame plaukioja įvairių dydžių ledyno dalys. Čia buvo filmuojami daugybe Holivudo filmų – “Tomb Raider”, “James Bond Die Another Day”, “Batman Begins” ir kt. Taip pat ši vieta yra nuostabi tuo, jog čia dažnai galima išvysti pašvaistes, kurių grožiui atsispirti gali ne kiekvienas. Turistams čia siūlomos pažintinės kelionės laivais, taip pat norintiems labiau ekstremalių pojūčių, siūloma aplankyti Breiðamerkurjökull liežuvį kartu su sniegomobiliu arba džipu.

Geirangerfjord, Norvegija.

Turbūt neįmanomas dešimtukas be Norvegijos ir jos nuostabiausios gamtos. Šį kart Geirangerio fiordas, kuris laikomas fiordų prototipu – tai pats vaizdingiausias ir žaviausias fiordas pasakiško grožio natūralios gamtos regione. Geirangeris yra dalis painios Norvegijos fiordų sistemos, kuri nuo Stavangerio pietuose driekiasi 500 kilometrų šiaurės kryptimi palei vakarinę šalies pakrantę. Šią teritoriją suformavo ledynai, o dabar šis kraštovaizdis laikomas vienu įspūdingiausių ir vaizdingiausių pasaulyje. Geirangerio fiordas yra 15 km ilgio gilus vandens ruožas, nuo Sturfjordo išsiplečiantis į vingiuojantį siaurą tarpeklį su staigiais posūkiais ir stačiais kristalinių uolų šlaitais. Uolos iškyla iki 1400 m aukščio ir yra panirusios po vandeniu 500 m žemiau jūros lygio. Tarpeklio šlaitais srūva daugybė vaizdingų krioklių. Iš jų žinomiausi yra Septynios Seserys ir Garbintojas, išsidėstę vienas priešais kitą priešingose fiordo pusėse, bei Nuotakos Šydas, taip pavadintas dėl to, kad saulės šviesos užlietas atrodo lyg plonytis, uolomis besidriekiantis vualis.

Eiger, Šveicarija.

Aukštai Bernese Oberlando kalnuose, rytiniame Jungfrau virtinės gale stūkso Eigeris – vienas žinomiausių ir blogiausią šlovę pelniusių kalnų visame pasaulyje. Kopimas šiauriniu šio kalno šlaitu iki šiol tebereiškia neįmanomo siekimą, net jeigu toks žygdarbis pirmą kartą buvo atliktas 1938 m. Palyginti nesunkus maršrutas vakariniu kalno šlaitu pirmą kartą buvo įveiktas 1858 m., tačiau netgi ir jis skirtas tik patyrusiems alpinistams. 3970 m aukščio Eigeris tik 188 m žemesnis nei jo kaimynystėje stūksantis Jungfrau. Artėjant prie kalno traukiniu bet kuria kryptimi, virš apačioje plytinčio slėnio iškyla šiaurinis kalno šlaitas, arba Eigervandas. Jungfrau geležinkelio linija eina per tunelius iškaltus Eigeryje ir užsibaigia Jungfraujoch – aukščiausioje Europos geležinkelio stotyje (3471 m. virš jūros lygio). Taip pat nuo savęs siūlau pažiūrėti filmą – Nordwand (North Face). Tai nuostabus filmas apie šį kalną ir kopimą į jį. Paremtas tikrai faktais.

Mount Olympus, Graikija.

Olimpo kalnas, sunkte persunktas senovės istorijos, yra aukščiausias Graikijos kalnas. Žemutiniai kalno šlaitai pasižymi didžiule augalų įvairove: čia identifikuota daugiau nei 1700 augalų rūšių. 1937m. Olimpo kalnas tapo pirmuoju Graikijos nacionaliniu parku, kuris ypač žavus pavasario pabaigoje, pasidabinęs laukinėmis gėlėmis. Kalno šlaitus dengia buksmedžių, kedrų, ąžuolų ir pušų miškai, kuriuose klajoja lokiai, vilkai ir lūšys. Senais laikais žmonėms į šį kalną buvo draudžiama įkelti koją, tačiau prieš kelis šimtmečius šis draudimas panaikintas. Aukščiausiąją iš aštuonių viršukalnių – Nosį (Mytikas) – pirmą kartą 1913m. pasiekė vietos gyventojai. Žygį iš Litochoro į šį 2919m aukščio milžiną ir atgal dauguma žmonių atlieka per dvi dienas. Nutiesta daug takų, vedančių į kalną, įrengtos trobelės, kuriose galima apsistoti nakčiai, tačiau vasaros metu būtina iš anksto registruotis.

Grossglockner, Austrija.

Viršum žalių Alpių pievų, uolomis čiurlenančių upelių, gėlėmis išdabintų mansardų, viršum visko, kas paprasta ir žemiška, iškyla neištirpstančiu sniegu apsigaubusi Grosgloknerio viršūnės smailė. Jos šlaitu vingiuoja siauras, sunkiais batais išmintas takelis, kuriuo kasryt pakyla žmonės, siekiantys ištrūkti iš debesų miglos ir įkvėpti gaivaus oro aukščiausioje Austrijos viršukalnėje. Mažas žemės lopinėlis, iškeltas virš aštrių kalnų keterų, – daugelio svajonė, kurią pasiekus, beribis džiaugsmas užgožia poros dienų kopimo nuovargį ir slidžių akmenų keliamus pavojus. Tai tikrai viena iš įspūdingiausių Austrijos alpių vietų.

The Dolomites, Italija.

Šiaurės rytų Italijoje esančios Dolomitinės Alpės išsiskiria iš kitų giminingų kalnų savo blyškumu. Italai jas vadina “Išbalusiais kalnais” (MontiPallidi) – dėl sandaros iš baltos kalkinės uolienos. O Dolomitinių Alpių pavadi­nimas kilęs nuo 18-meam-žiuje tyrinėjusio jų sudėtį prancūzų geologo Deodat de Dolomieu pavardės. Sau­lėlydžio metu “išbalę” kalnai įgauna rausvą atspalvį. Pagrindinis turistinis maršrutas Dolomitinėse Alpėse yra tarp Kortinos ir Bolca-no miestų. Visas Dolomitų kelias su išsišakojančiais vaizdingų apylinkių keliukais tęsiasi 210 km. Tiesiai nuo Kortinos iki Bolcano apie 100 km. Dar viena nuostabi Alpių vieta!

Sierra Nevada, Ispanija.

Pietų Andalūzijoje, vos už kelių kilometrų nuo Kosta del Solio, driekiasi Siera Nevada – antra pagal aukštį Europoje kalnų grandinė. Čia stūkso aukščiausi Ispanijos kalnai – 3482m aukščio Mulasenas ir 3394m aukščio La Veleta. Nuostabu, kad taip toli į pietus kalnus dengia sniegas, o orai šalti nuo lapkričio iki balandžio. Aukštai kalnuose plyti ledyniniai ežerai, driekiasi alpinės pievos ir akmenų nuogriuvos; einant žemyn, jie užleidžia vietą pušynams, kuriuos kerta kriokliai ir gilūs, siauri tarpekliai, ąžuolų, valgomųjų kaštainių ir klevų miškams, krūmynams; toliau į pietus driekiasi derlingi Alpucharaso laukai. Kadangi šie kalnai izoliuoti nuo kitų panašaus aukščio kalnų, tai daugelis juose augančių augalų rūšių bei porūšių daugiau niekur neaptinkamos.


Macocha, Čekija.

Tai nuostabi Moravijos Karsto sritis su daugybe olų, požeminių upių ir aklinų slėnių. Didžiausios šio regiono įžymybės yra Punkvos ola ir Macochos tarpeklis, išsidėstę netoli nuo Brno miesto, Drahanų aukštumoje. Macochos tarpeklis, čekiškai „Propast Macocha“, pažodžiui reiškia „Pamotės tarpeklį“, kartais dar vadinamas ir Macochos bedugne. Šio tarpeklio žavesį lemia tai, kad jis susiformavo įgriuvus požeminės olos skliautui, taip susidarė „šviesus holas“, pro kurį šviesa patenka į apačioje plytinčią prarają. Istorija apie pavadinimo „Pamotė“ atsiradimą siekia XVII amžių. Legenda pasakoja, kad gyvenęs našlys su sūnumi, bet vėliau vedęs antrą kartą ir nauja žmona pagimdžiusi jam kūdikį. Norėdama atsikratyti posūnio, ji įstūmusi berniuką į prarają. Laimei jis užsikabinęs už apačioje augusių medžių šakų ir išlikęs gyvas, jį priglaudę vietiniai medkirčiai. Išgirdę iš medkirčių berniuko istoriją, Vilemovicės kaimo žmonės pačią pamotę įmetę į prarają.

Giant’s Causeway, Airija.

Gamtos suteiktą simetriją, pavyzdžiui, gėlių, vabzdžių dalių ir tigro snukio margio, laikome savaime suprantama. O štai geologijoje tai pasitaiko rečiau, todėl toks atvejis kelia nuostabą. Milžinų Kelias yra tarsi įspūdingai atskleistas matematinis gamtos gabumas. Ji dešimtis tūkstančių daugiasienių akmens stulpų sustatė drauge kaip saują gigantiškų pieštukų. Iš tolo Kelias panašus į bet kurią kitą žavingos Antrimo grafystės vietovę tačiau staiga dėmesį patraukia keistai languotas kyšulys. Nuo uolų papėdės jis leidžiasi į jūrą kaip didžiulis primityviai padirbtas slipas. Trumpam prarandi tikroves jausmą, nes atrodo, kad tokį gamtovaizdį galima sukurti tik kompiuterine grafika. Vis dėlto šis išskirtinis geologinis darinys radosi maždaug prieš 60 mln. metų.

Kuršių Nerija, Lietuva.

Na ir pabaigai tai, ką kiekvienas lietuvis turėtų aplankyti – Kuršių Nerija. Tai nuostabi vieta kuria galime pasigirti tiek užsienio turistams, tiek mums – lietuviams. Legenda byloja, kad milžinė Neringa, pasigailėjusi audrų dievo įbaugintų žvejų, išpylusi į jūrą prijuostę smėlio – taip atsiradusi Kuršių nerija ir Kuršių marios, kuriose žvejai galėję ramiai gaudyti žuvį. Ši nepaprasta 98km ilgio miškų juosiama sekluma su šen bei ten išsimėčiusiais žvejų kaimeliais yra mažiausiai 5000 metų amžiaus. Jos lakiojo smėlio kopos aukščiausios Europoje – iki 60m. Nerija driekiasi į šiaurę nuo Rusijai priklausančio Sembos pusiasalio ir pirmieji 46 kilometrai yra Rusijos teritorijoje. Likusi nerijos dalis priklauso Lietuvai – Neringos miesto savivaldybei. Šiaurinį nerijos galą nuo Klaipėdos uosto, esančio pagrindinėje šalies teritorijoje, skiria tik siauras sąsiauris – išėjimas į Kuršių marias. Nerijos plotis įvairuoja nuo vos 400m iki 4km. Vienintelis kelias veda pro devynias mažas žvejų gyvenvietes su tradiciniais mėlynai ir rudai išdažytais mediniais, čerpėmis dengtais namais. Ir Rusijai, ir Lietuvai priklausančios nerijos dalys yra nacionaliniai parkai, o visa nerija paskelbta pasaulio paveldo objektu.

Taigi čia paskutinė, trečioji “Nuostabios vietos esančios Europoje” įrašų dalis. Nuo ežerų, kalnų, iki tarpeklių ir Kuršių Nerijos. Šios vietos nėra vienintelės Europoje, kurias vertėtų aplankyti. Jų yra kur kas daugiau, tiesiog reikia noro paieškoti ir savo kelionių maršrute jas įtraukti! Šiam kartui tiek, ačiū visiems skaitusiems ir linkiu gerų kelionių. Būtinai pasidalinkite komentaruose įspūdžiai, jei esate kur nors buvęs! Čiau.